Socialiniai užribiai – kaip padėti iš jų ištrūkti?

Socialinė atskirtis tebėra visuomenės stigma. Socialiniams paribiams priskiriame tuos, kurie nesulaukė meilės vaikystėje, įgijo ne žinių, bet priklausomybių, gimė su negalia ar serga psichikos ligomis. Jeigu prie tokių žmonių jaučiamės nesmagiai, galbūt tai mūsų pačių kaltė, kad per mažai žinome apie jų negalią ar sudėtingą gyvenimą, bijome prieiti, užkalbinti ir ištiesti pagalbos ranką. Meilė ir supratimas žmoniją nuvedė toliau nei technologijos, todėl kiekvienas su savo netobulumu, trūkumais, vienokiais ar kitokiais poreikiais pasauliui yra vienodai svarbus.

 

Gerumo liūnas

 

Kunigui Algirdui Toliatui nėra turtingų ar vargšų, geresnių ar blogesnių už kitus. Kiekvienas žmogus jam prilygsta pačiam Dievui, kuris myli žmogų visu savimi. Jis teigia, kad įsivyrautų tobula lygybė, jeigu kiekvienam būtų atseikėta tiek, kiek jam reikia. Nors Dievas yra teisingas, gyvenimas visuomenėje – ne visada. 

 

A. Toliatas mano, kad pasaulis savaime nepasikeis, todėl socialinę atskirtį reikia pradėti mažinti po žingsnelį, pirmiausia aplink save: „Vienas šventasis yra sakęs, kad jeigu ateini į vietą, kur nėra meilės, turi bent truputį jos ten palikti ir tada ten ją rasi. Socialinė atskirtis gyvavo visais laikais. Tai gali būti ne tik finansinė, socialinė, bet ir technologijų atskirtis. Kaip būtų galima mažinti atskirtį? Svarbiausi dalykai – tikėjimas ir pagarba. Mes esame skirtingi, ko nors pasiekti galime tik išmokę gerbti ir priimti kitą, svarbu patį tą skirtingumą matyti ne kaip pavojų ar problemą, o kaip galimybę tapti turtingesniems. Tai nėra lengva.“

 

Tikėjimą kaip būtiną sąlygą mažinti socialinę atskirtį Algirdas Toliatas išskiria pasitelkdamas pavyzdį iš savo gyvenimo. Kai buvo paskirtas kunigu Vilniaus Marijos Ramintojos bažnyčioje, jis žinojo, kad ši bažnyčia, ko gero, labiausiai apleista visoje sostinėje. Sovietmečiu joje buvo įrengtas sandėlis, o atvykusiam Algirdui priminė ne ką kita, o industrinį loftą.

 

„Kai pirmą kartą pamačiau bažnyčią, pagalvojau, kad ją paversti Dievo namais yra neįmanoma. Toje bažnyčioje pradėjome nuo nieko: tiesiog ėmėme rinktis. Paskui kažkas prasitarė, kad gali prisidėti prie freskos ir turi medžiagų. Atsirado savanorių padėti. Kažkaip tie procesai prasidėjo tarsi savaime. Nebūčiau patikėjęs, kad tiek žmonių, apie kuriuos nė nepagalvojau, vėliau ateis prisijungti prie mūsų. Sunkiausia tiesiog pradėti, o galimybės pasirodo tuomet, kai patiki“, – sako kiekvieną sekmadienį minias į bažnyčią pritraukiantis kunigas ir ne vienos knygos autorius A. Toliatas.

 

Vien kilnūs norai ir tikėjimas neįveiks socialinės atskirties, todėl Algirdas Toliatas taip pat atkreipia dėmesį į gerumą ir naudingus darbus: „Jeigu mūsų gerumas būtų inovatyvus, kūrybingas ir įkvepiantis, pritrauktume daugiau žmonių ir uždegtume jų širdis gerumui. Įsivaizduokite, pradedi daryti gerus darbus, iš pradžių taip nesinori, kad imi svarstyti apie to naudą, o pradėjęs daryti –  pamatai, jog tai yra šaunu. Grįžtamasis ryšys džiugina. Taip visą laiką keičiamės – kažką duodame ir kažką gauname. Iš pradžių tai gali pasirodyti svetima, bet pabandęs po truputį esi įtraukiamas į gerumo liūną.“

 

Svetimi savo šeimoje

 

Žiniasklaidos priemonių formuojamas įvaizdis apie fizinę ar psichikos negalią turinčiuosius ne visuomet yra teigiamas. Ne vieną jų lydi ir kritika artimoje aplinkoje. Stokodami palaikymo ir supratimo neįgalieji bei vyresnio amžiaus žmonės išmoksta būti bejėgiški ir įtiki, kad negali, nesugeba ar yra neverti laimės. Europos socialinio fondo remiamo projekto „Mes arčiau: socialinės atskirties mažinimas Mažeikių mieste“ atstovė Lilia Baltutienė ir jo savanoriai stengiasi palengvinti šių žmonių buitį bei būtį ir suteikti jiems emocinę paramą.

 

„Jie jaučiasi svetimi ne tik bendruomenėje, nemažai sunkumų išgyvena ir savo šeimose. Jeigu neįgalus žmogus yra silpnesnės sveikatos ir jam pasireiškia atkryčiai – artimieji gali nuo to pavargti. Manau, jeigu jų nesupranta šeimose, dar sunkiau įsivaizduoti, kad galėtų suprasti visuomenė“, – sako L. Baltutienė.

 

Mažeikių sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija „Gyvenimo spalvos“ orientuojasi į pagalbą gyvenantiems su negalia, dažnai sunkesne ar sunkia, teikdama būtinąsias socialines paslaugas namuose: nuo pagalbos tvarkant namus, lyginimo, maisto ruošimo iki dokumentų tvarkymo ar palydos į įstaigas. Organizacijos savanoriai taip pat rūpinasi dalyvių užimtumu, įtraukdami stigmatizuojamą grupę į rankdarbių gamybą, mezgimą, nėrimą, įvairius žaidimus ir net išvykas į Lietuvos jūrų muziejų ar Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų.

 

„Projekto idėja kilo klausantis bendrijoje besilankančių žmonių. Dažnas sakydavo, kad nėra patenkintas gyvenimu ir pasauliu, kuriame gyvena. Matėme, kad jie turi daug galimybių, tačiau susidurdami su viena nesėkme po kitos stokoja palaikymo. Galiausiai jie patiki, kad tikrai negali bei nesugeba ko nors pasiekti“, – apie projekto idėjos užuomazgas pasakoja Lilia Baltutienė.

 

Startavus projektui, bendrija sulaukė vos 5 savanorių. Daugeliui buvo nedrąsu, kiti – pasidavė baimei ir niekada neprisijungė prie mokymų. Gali pasirodyti labai paprasta su kitu žmogumi pasikalbėti, nueiti į parduotuvę ar padėti susitvarkyti kambarius, tačiau taip nėra. Projekto savanorė Dalia Budrytė sako, kad prisijungusi prie projekto iš pradžių jautėsi nesmagiai: „Buvo keista eiti į svetimus namus, juos tvarkyti ir rūpintis kitu. Po kelių apsilankymų tapau drąsesnė, tačiau kartais pasitaiko piktų ir pagalbos atsisakančių žmonių. Savanoriauti yra sunku, bet padarius gerą darbą užplūsta suvokimas, kad galėjai padėti. To žmogaus dėkingumas man – didžiausias atlygis.“

 

Viskas prasideda nuo mažiausių pastangų. Kunigas Algirdas Toliatas visus ragina pokyčių siekti palaipsniui: pirmiausia puoselėti ir auginti brangius dalykus, išmokti jais džiaugtis, matyti šalia esančius, suprasti, kas jiems rūpi, įsiklausyti ir išgirsti. O tuomet viskas po truputį ims keistis.